1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
?iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves Romoje
asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei
(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives,
quirites). Todel ?i teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji neliete
tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo
visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas,
taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetim?aliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos dalis
– ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai i? esmes R. valstybe buvo R.
miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis
nauja R teises at?aka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke specialus
magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium buvo ne
tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos
prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu
statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile,
peregrinorum ir gentium neteko reik?mes.
2. Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir
ius privatum. Pasak Ulpiano, vie?oji teise liecia valstybes reikalus, o
privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Vie?osios teises normos buvo
imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygi?kai ju laikytis.
Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises
subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius
sudaryti ar nesudaryti, pateikti ie?kini ar ne. R. vie?oji teise nunyko
zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir
vie?uosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises
sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.
3. Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m.,
rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo
atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija
skirstoma i 4 laikotarpius:
3. seniausiu laiku arba archai?kas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e. vidurys).
Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
3. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado daug belaisviu ir svetim?aliu. Tai leme naujos teises ?akos – ius gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reik?mes turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato laikotarpis.
Nauji teises ?altiniai – senato ir princepso leidziami aktai. R. t. pasiekia auk?ciausia i?sivystymo lygi.
3. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565 m.m.e.
(Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma supaprastinti, unifikuoti teises ?altinius. Dideja imperatoriu (dominus) konstituciju reik?me.
4. Romenu teises ?altiniai ir ru?ys
Pagrindiniai teises ?altiniai:
1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu ra?ytiniu istatymu. Nera?ytoji paprotine teise sudare salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas bandymas kodifikuoti.
1. istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex) rei?ke tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp. laik-piu.
Prie? tai (ir XII l. ist.) – uzra?yti paprociai. Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo (vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad jie privalomi visiems gyventojams.
1. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais. Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet sprendziama i?vada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai, principato pabaigoje senatas tik i?klausydavo prane?ima apie senato nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis imperatoriaus konstitucijoms.
1. imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai aktai, labiausiai pana?us i istatymus), mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems valdininkams), dekretai
(imperatoriaus kaip auk?ciausio teisejo sprendimai) ir reskriptai
(atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.). 1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus iuris civilis
(Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas (imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai, 50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus, “vadovelis”,
4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu noveles iki 582m.).
1. pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules, kurios suteike galimybe tenkinti ie?kinius ir salygas. Pretorine teise aktyviai veike ius civile.
1. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises ?altinio statusa. I a. i?siskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu –
Ulpiano ir Pauliaus veikalai.
5. Romenu teises recepcija
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) i?silaike iki 1453 m.
Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka
ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp.
teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas
daug ?imtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant R.t.
didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu laiku
R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu paai?kinimais
arba komentarais (glosos). ?ios krypties atstovai – glosatoriai. Jie labiau
domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau demesio skyre
postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta veikiancia
teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja, taciau
jis pats buvo R.t. sistemos produktas.
6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas
Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais
realizuoti tuos savo interesus, kurie neprie?tarauja teisei. Seniausiais
laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale
– barbari?kas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir
postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties
ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a.
pabaigos imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja
teismo, kaip valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio
subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija
– ju veikla tiesiogiai susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu
sprendimu vykdymu. R. valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi
teises pazeidimo faktu, t.y. asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti
kazkas trukdo, turi teise pateikti ie?kini. R.t. teige, kad ne
subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo teises gynimo pagrindas. R.
poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti tik tada, jei ji buvo
uztikrinta ie?kinine gynyba. Subjekt. teises gynimo formule: “ie?kinys –
subjektyvine teise”. Nera ie?kinio, nera ir teises.
7. Ie?kinio savoka ir ru?ys
Ie?kinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo
prielaida. Digestuose ie?kinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti
jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-
piu pretorius turejo teise suteikti ie?kinine gynyba reikalavimams, kurie
atsirado i? naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir
teisingumu, bet ne civiline teise. Ie?kiniai: daiktiniai (actio in rem),
asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas.
Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai –
jei ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio
reikalauti ie?kovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius
santykius. ?ie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo
prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris,
deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, i? anksto zinomas atsakovas. Dar
skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios.
Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises
ie?kinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo
pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas
bonae fidei ie?kinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme,
i?siai?kindavo tikraja ?aliu valia – tai, ko ?alys sieke sudarydamos
sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme para?yta. Daiktiniai
ie?kiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: del pazeistu
turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai (actiones
poenales); mi?rus (actiones mixtae). Dar skiriami actiones utilis
(i?vestiniai ie?kiniai), kai teisejui pavesdavo nagrineti byla pagal jau
esama ir praktikoje pripazinta ie?kini. Keiciantis civiliniams santykiams
atsirado actio ficticiae (ie?kiniai su fikcija). Atskira grupe sudare
kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).
8. Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
1. legis actio sacramento
I? esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima
apresti ivairius ie?kinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma.
Susidaro i? dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: ?alys prie?
magistrata i?kilmingais zodziais viena kitai parei?kia pretenzijas ir savo
teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu, kuri vadinosi
sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas pralo?e sakramentum,
neteisiosios ?alies pinigai atitenka izdui. Ie?kinyje del daikto butinas
daikto pateikimas teismui. Ritualas: ie?kovas laikydamas vindicta taria
formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso jam ir po to vindikta
paliecia daikta. ?is veiksmas vadinosi vindicatio. Po to – atsakovo
veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti daikta.
Ie?kovas siulo atsakovui paskirti sacramentum. Litiscontestatio – ?alys
kreipiasi i i? anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais. In iure
gincas nebuvo sprendziamas i? esmes. In iudicium: ?alys tuoj pat po
liticontestatio dalyvaujant magistratui i?sirenka savo teiseja i? privaciu
asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem
buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ie?kiniams spresti. Ie?kovas
atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam tikra formule,
jei atsakovas cia pat nesumoka, ie?kovas gali ji vestis pas save ir
sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu ir skelbia
skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa kreditoriaus
nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka i dalis.
Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo padaryti
isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima
skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui.
Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir vie?o pobudzio
reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po ?aliu parei?kimu buvo pra?oma, kad magistratas paskirtu
teiseja.
5. legis actio per condictionem
Ie?kovas prane?a atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti i?sirinkti
teiseja. (pretenzijos prie? magistrata i?destymas, po to condictio
(prane?imas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu i?sirenka teiseja, po to – in
iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – ?aliu dalyvavimas. Atsakovo
dalyvavimas – ie?kovo reikalas.
9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines
apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2
Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo na?ta perkeliama pretoriui.
?alys gali reik?ti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga – suteikti
jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco teisine esme ir
i?desto ja specialiame ra?te (formula) teisejui. Pagal ja vyks teisena
stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti naujiems gincams, kuriu
nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti nurodomas teisejas,
ie?kovo pretenzija, sudetingesnese bylose – aplinkybes, pavedama teisejui
i?teisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei pasitvirtins. (2
dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti ie?kovui
formule. Pretorius savo nuoziura galejo sura?yti formule ie?kovui, kurio
teise nebuvo numatyta ius civile (pretoriniai ie?kiniai, pagrindas –
faktine padetis). Kartais pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2
stadijos – in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu
pretoriaus ediktas panaikino ie?kovo teise jega atvesti atsakova, taip pat
ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam
procese, yra litiscontestatio, jo reik?me – perduoti byla teismui. Po jo
atsiranda teisiniu pasekmiu: ie?kovas praranda ie?kini, t.y. jis negali
antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas
neivyko ar nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis
santykis, egzistaves tarp ?aliu iki ?io momento, nustoja galiojes.
Atsiranda naujas santykis -– ?aliu isipareigojimas paklusti teismo
sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti,
ar tos aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio
momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su
ie?kovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ie?kini ie?kovui. Po
litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ie?kovui. Nuo to
momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo
sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi ?alys susitare
nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo
atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu
apeliaciju, kadangi nebuvo teismu pakopu. Ie?kovas galejo kreiptis i
pretoriu, irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ry?keja tendencija
asmenine atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro
ie?kinio.
10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines
teises gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis
procesas – prie?ingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-
teisine bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui
ekstraordinarinis procesas i?stume formuliarini ir absoliut. monarchijos
pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje
asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i
magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo
sfera i?siplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo teise
spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo spresti
kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne
prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus
viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. ?aliu
i?kvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines valdzios
atstovui. Ie?kovo skundas ira?omas i teismo istaigos protokola, po to
oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia – ie?kovo pretenzijos
i?destymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis ?ia pretenzija gincys.
Priimta sprendima galima buvo skusti auk?tesniajam pagal ranga magistratui
(apeliacija). Sprendimo vykdymas – paskutine proceso stadija, jam
nebereikejo specialaus ie?kinio. I?saugojo daug normalaus civilinio proceso
bruozu – ?aliu rungimosi principas, teismas pradeda darba esant ie?kovo
parei?kimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei
pra?e ie?kovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo vie?umo
principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne reik?me igijo
ra?tvedyba. ?alys privalejo imoketi zymini mokesti, kuri panaudodavo
kanceliarinems i?laidoms padengti.
11. Ie?kinine senatis
Ie?kinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka
gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado
gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje
buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareik?ti atskiru
kategoriju ie?kinius. ?ie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje
epochoje civiliniu ie?kiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise,
egzistuoja ir teise i ie?kini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai),
ie?kiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams –
6 men., kai kurie civ. ie?kiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado
terminai ir kitiems civ. ie?kiniams. Ie?kinines senaties termino kategorija
R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ie?kini - 30
metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ie?kinines
senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del
nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati
materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti.
Terminuotose sutartyse ie?kinines senaties termino pradzia buvo laikoma
diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del
daiktines teises ie?kinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko,
kai savininkas igydavo teise i ie?kini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo
daiktas. Ie?kinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba
sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram
laikui nutraukia termino eiga. Ie?kinines senaties termino pabaiga
panaikindavo teise i ie?kini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta
tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.
12. Status libertatis
Status libertatis - viena i? caput sudetiniu daliu. Status libertatis
turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo
teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra
didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris
(svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae
(?eimininko valdzioje). Tik vergo ?eimininkas galejo kreiptis i teisma.
Vergo ?eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai.
Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo
abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais
laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio
vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti vergui ukini savaranki?kuma,
mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo i?laisvinti
?eimininkas. Normalus i?laisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug
formaliu ir neformaliu i?laisvinimo budu. I?laisvintieji savo teisemis
nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje
i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas -
obsequim, operae ir bona.
13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas,
prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i? 5
grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove
jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus
i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik Romos
pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu -
patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines
organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo
teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo
sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisi?kai tai laisvo
zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini
statusa. Jie iejo i patriciju ?eimas ir gimines kaip sakrali?kai ir
teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus
ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visi?ko
subjekti?kumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine
organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir nepriklausomi.
Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auk?tu valstybiniu pareigu, buti
senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera
skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: -
draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo
panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau
jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir
patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai
cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal
istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R.
pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise
sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).
14. Status familiae
?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai
?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais
jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra
naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo
patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios
vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu
pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu
poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine
pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos
teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama
patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik
apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu
poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises
asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar
asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei
priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai
savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei
zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae
alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne
savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias
mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie
ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.
15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo,
kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus
butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju
elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias.
Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis
deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis
deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus
laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo
visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau,
prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo
teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media
ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R.
pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile
prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium.
Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su
status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus,
taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai
priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos
teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams
santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu
priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine
negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).
16. Status
Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima
butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga -
veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.
Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal
amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu
buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu
ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota
veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius
sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu
igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo
sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25
metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo
suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.
Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju
veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo
apribotas.
17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises
subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo
juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja,
bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir
veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas
personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta,
nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum
(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai
ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines
asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi
rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises
subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos
prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i?
susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3.
Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei
atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet
kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per
savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius
veiksmus.
18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra
commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai
ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba
neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai –
teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone
ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai,
kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo
galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res
corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno
nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos
actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje –
daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo
dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti,
dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie
negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti
civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i?
civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res
divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae –
ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos,
altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti
(kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai
(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri
daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b)
res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz.
keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi
(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.
19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes,
vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei
krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai),
seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie
res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius
civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu
tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos
kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo
mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai,
kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda.
Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems
daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus,
priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu
klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto
perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res
mancipi perdavimo budams.
20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi
daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos
pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.
Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai
palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje,
nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik
nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i
daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis.
Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio
daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu
objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio
daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo
egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos
naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia
pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del
pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti
nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu
objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos
surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu
pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).
21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi
daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais
saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu
sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai,
namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju
dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).
Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.
Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku
daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru
teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip
visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai
materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto
paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu
objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio
daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo
egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos
naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia
pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del
pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti
nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu
objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos
surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu
pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).
22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare
civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1)
tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti
tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai
galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).
Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o
antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi
pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju
atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i
kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.
Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu
teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo
daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie
santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp
keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju
su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo
nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir
“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo
daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai,
uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu
prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.
23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo
ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas
nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas
neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina
paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas
buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.
Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis
valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo
garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti
?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini
daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo
gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti
daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas
animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto
turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji
treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i?
pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo
betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti
tik tarpininkaujant daikto savininkui.
24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia). a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina
detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys
del to susitaria. b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien
remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes
perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.
4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.
4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.
Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i? okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
25. Valdymo apsauga
Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji
gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad
byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta,
bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio
pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo
fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik
minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo
prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti
asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o
posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.
Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi
buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis
tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas,
kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b)
interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams
apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti
atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a)
interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei
i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo
ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,
?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario
buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki
pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis:
interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo
ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama
ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.
26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri
buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe
savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal
ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati
nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo
nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama
formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais
igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties
terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo
atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma
prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios
senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba
pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.
Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai
Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike
pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne
vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas
bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir
proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui
uzdetas ivairias prievoles.
27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats
vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines
teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri
tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos
buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i? pagrindiniu teisiu.
Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau
galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net
nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija,
yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe
kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.
28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises
subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita
vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija,
kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i svetima nuosavybe). Jau
viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i
pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise;
papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise
surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius
utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti
jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius
abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo
ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto
savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi rei?kia to daikto tur?jimo
teis?, bet ne jo valdymo fakt?. Vadinasi, savininkui praradus faktin?
valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?, o drauge ir ius possidendi. Savo
teises savininkas gal?jo ?gyvendinti pretorini? procesini? priemoni?
pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi - tai
teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai rei?kia, kad savininkas gal?jo
jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s bet
kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s teis?s subjektu. Nuosavyb?
yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l nenustoja tarnauti jos savininkui
net ir tada, kai jo teis?s d?l ?vairi? apribojim? b?na maksimaliai
suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi, teis? -
tai daiktin? ir autonomin? asmens teis? valdyti (naudoti ir disponuoti
materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek, kiek ji
nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.
29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.
Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s teis?s ?gijimas tam tikram
daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo ?statym? nustatytam laikotarpiui.
Usucapio institucijos tikslingum? rom?nai pagrind? b?tinumu panaikinti
teisin?s pad?ties netikrum? daikto nuosavyb?s sferoje. ?iuo b?du gal?jo
pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami reikiamos
teisin?s formos ir tod?l ne?gijo nuosavyb?s teis?s. Usucapio tur?jo 5
pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis - apib?dino objekt?, ? kur? galima
buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2) Titulus - valdymui daiktas
tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri tur?jo
egzistuoti bent daikto u?valdymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis
valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu. ?is valdymas
turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia ?? daikt?
pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig? daikto valdymo terminai.
Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius -
2 metus. Occupatio (u?valdymas) - seniausias b?das, kuris buvo taikomas
?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res nullius). Rom?n? teis?
res nullius status? pripa?ino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi
laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to, kam priklaus?
sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripa??stami res nullius), thesaurus
(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar?
ne?manoma nustatyti j? savininko), res derelictae (palikti daiktai -
derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant kilnojamojo
daikto valdym? ar galutinai paliekant ?em?s sklyp?) ir res hostiles
(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos valstyb?s,
su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavyb?s
teis?s ?gijimo b?das, kuris rei?k? esmin? daikto perdirbim?, ?itaip
sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s teis?s klausimas sprend?iamas
atsi?velgiant ? tai, ar naujai sukurt? objekt? galima buvo gr??inti ?
pirmyk?t? pad?t?, ar ne. Sujungimas ir sumai?ymas. Accessio ved? prie
nuosavyb?s ?gijimo ?alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo
prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du ekoominiu po?i?riu tapo j?
sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto
savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio (skys?iams) ar commixio (kieti)
b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr?
nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui,
kuris nuosavyb?s teis? ? vaisius ?gydavo pirminiu b?du, i?imtis tik
vaisiams siuar?ja prasme. Daikto savininkas, i?nuomodamas savo daikt?,
?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui
sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio b?du ?gyja
nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas valdytojas ?gyja nuosavyb?s teis? ?
vaisius nuo j? atsiskyrimo momento. Vienintel? buvo s?lyga, kad vaisi?
atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.
30. Iðvestiniai nuosavybës teisës ágijimo bûdai.
Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svërëjas, 5 liudytojai, res
mancipi ágijëjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybës
perdavimo mancipatio bûdu objektas buvo tik res mancipi. Ðio akto dalyviais
galëjo bûti tik R. pilieèiai. In iure cessio (perleidimas teisme) -
tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidëjas buvo atsakovas, o
ágijëjas - ieðkovas. In iure cessio bûdu buvo galima perduoti nuosavybæ á
res mancipi ir res nec mancipi. Ðiuo bûdu taip pat buvo galima ágyti ar
atsisakyti nuo servitutø bei kitø teisiø, galëjo naudotis tik R. pilieèiai.
Traditio (perdavimas)- ði forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje
ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sàlygos: daiktas
turëjo bûti faktiðkai perduotas, perleidimo faktà turëjo lydëti perleidëjo
valia perduoti nuosavybæ bei priëmëjo valia tà nuosavybæ ágyti iusta causa,
turëjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrësi nuo
mancipatio ir in iure cessio: traditio galima ávykdyti ðalims
nedalyvaujant, t.y. per treèiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure
cessio, átepus sàlygas ir terminus, buvo niekinës, tai traditio - ne.
Negalima perduoti tik servitutø, nes tai res incorporales, jiems negalima
taikyti valdymo; traditio negalëjo padaryti tas, kas nevaldë, arba nelaikë
daikto.
31. Nuosavybës teisës gynimas.
Pagrindiniai ieðkiniai, tarnavæ savininko nuosavybës teisës gynimui R.t.
buvo rei vindicatio (vindikacinis ieðkinys) ir actio negatoria (negatorinis
ieðkinys). Ðie ieðkiniai turëjo daiktiná pobûdá, priklausë pretorinëms
gynybos priemonëms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis
turëjo teisæ naudotis posesorine gynyba, kurià garantavo atitinkami
interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis
ieðkinys - nevaldanèiojo savininko reikalavimas valdanèiajam nesavininkui
dël daikto sugràþinimo.
37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (su?ad?tuvi?) institutas. 3
santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio – religinis aktas.
10 liudytoj?, ?yniai, tik tokioje santuokoje gim? vaikai gal?jo tapti
auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio – ?monos tariamas pirkimas i?
jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir sv?r?jas
su svarstykl?mis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ?ie b?dai
– tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu –
vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j? susitarimu, lydima
kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo: 1) am?ius
– vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok?; 3) ius
conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per
vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos susituokiant.
Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i? sutuoktini? mirtimi. Santuokos
nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum manu
galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu
gal?jo b?ti nutraukta ne tik abiej? sutuoktini? susitarimu, bet ir vieno
valia. Teisini? pagrind? santuokai nutraukti nereik?jo. I?tuokos principas
– vienas pagrindini? ?eimos princip?. Turtin?s sankcijos – jei kaltas
vyras, jis prarasdavo donatio, jei ?mona – krait?.
38. Sutuoktini? tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje ?mona paklusta vyro vald?iai. Pana?iu ? vindikacin?
ie?kin? vyras gal?jo susigr??inti ?mon?, palikusi? namus, gali ?vairiai
bausti, net u?mu?ti, parduoti vergov?n. ?mona neturi teisnumo. Ji yra savo
vyro ?p?din?, bei savo agnat?. Sine manu ?mona i?saugodavo savo teisin?
status?. Jokios drausmin?s vald?ios vyras neturi. Ji gal?jo sudaryti su
savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draud?iamas. Kiekvienas i?
sutuoktini? buvo turtiniu at?vilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam
reik?ti negarb?s ie?kini?. Vienas kit? privalo saugoti. I?laikyti ?eim?
buvo vyro pareiga. ?mona ir vaikai gal?jo reikalauti i?laikymo. Santuokos
sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, j? i? savo turto
i?skirdavo ?mona arba jos pater familias ar glob?jas. ?forminamas specialiu
aktu. Dos tur?jo apsaugoti vyr? nuo i?tuokos ?monos iniciatyva. Donatio –
ikivestuvin?s dovanos ?monai. Lygus dos, kaip ?monos teisi? garantija.
39. T?v? ir vaik? tarpusavio santykiai
T?v? ir vaik? santykius apsprend? patria potestas. R.t. pripa?ino tik t?vo
vald?i? vaikams. Motina ? savo vaikus netur?jo joki? teisi? net ir po jo
mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo
vaik? agnate. Santyki? pagrindas – teis?ta santuoka ir teis?ta ?eima.
Nesantuokiniai vaikai teisiniu po?i?riu buvo svetimi savo t?vams. V?liau
pripa?ino motinos ir jos gimini? at?vilgi? kognatais. T?vo netur?jo.
Asmenini? santyki? sferoje nuo pater familias priklaus? naujagimio
gyvenimas. Teisini? santyki? sferoje vaikai – personae alieni iuris. T?vas
atsak? u? vaik? deliktus padaryt? ?al?. Laikui b?gant patria potestas
prarado savo patriarchalin? pob?d?. Turtas, kur? s?nus ?gydavo tarnaudamas
kare ar valstybin?je tarnyboje, buvo jo nuosavyb?. V?liau – ir i? motinos
ar jos giminai?i? paveld?tas turtas. R. imperijos pabaigoje i? patria
potestas liko tik ?e??lis. Buvo pripa?intas vaik? turtinis
nepriklausomumas. ?eima jau nebe teisinis vien?tas, bet savaranki?k?
teisini? santyki? subjekt? s?junga. Neteis?tus vaikus galima buvo ?teisinti
legitimatio b?du. Galima buvo ?s?nyti ir svetimus vaikus (arrogatio).
40. Paveld?jimas pagal testament?.
Pagal R.t. testamentas – viena?alis palik?jo paskutini?ja valia paremtas
sandoris, ?vykdytas laikantis nustatyt? formalum?, siekiant paskirti savo
teisi? ir pareig? per?m?j? (?p?din?). Paveld?jimui pagal testament?
teikiama pirmenyb?. Senoji ius civile ?inijo 2 testamento r??is:
testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo
tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurij? susirinkimuose. Antrasis
– prie? i?siruo?usius m??iui karius. Abi r??ys buvo pakankamai nepatogios,
tod?l atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai
pritaikytas palik?jo interesams tenkinti. Jis vis? savo turt? perduodavo jo
paties pasirinktam patik?tiniui, kuris ?sipareigodavo ?vykdyti visus
palik?jo patvarkymus d?l turto jo mirties atveju. Ra?ytin? mancipationem
forma labai paplinta. Tur?jo b?ti liudytoj? u?antspauduotas ir pasira?ytas.
Buvo ir vie?ieji testamentai. Reik?jo tam tikr? materialini? s?lyg?.
Testatorius tur?jo tur?ti testamentin? teisnum?. Testamentas tur?jo b?ti
sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausi? s?lyg?
– institutio heredis – vis? palikim? testatorius tur?jo palikti vienam
?p?diniui. Antrojo ?p?dinio paskyrimas. Testatorius gal?jo panaikinti
testament?, sudarydamas nauj?. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per
penkias dienas nuo testatoriaus mirties tur?jo b?ti i?kilmingai atpl??iamas
magistrat? ir paskelbiamas.
41. Paveld?jimas pagal ?statym? (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento d?l koki? nors
prie?as?i? negalima buvo ?vykdyti, buvo ?aukiami ?p?diniai, turintys teis?
paveld?ti pagal ?statym?. 3 paveld?jimo pagal ?statymus (ab intestato)
sistemos: 1- senosios ius civile paveld?jimas pagal ?statym?, kurios
pagrindas – agnatin? giminyst?. Paveld?jimo teis? priklaus? trij? eili?
gimin?ms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi
mirusiojo vald?ioje buv? asmenys. Sui heredes teis? paveld?ti laik? savaime
suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminyst?s laipsnio, tai s?lygojo
palikimo dalijim? kartomis. Nesant ?p?dinio sui heredes, paveld?ti b?davo
?aukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum
manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnat?, buvo ?aukiami gentiles, t.y tos
genties, i? kurios buvo kil?s palik?jas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo
giminai?iai atsisak? priimti palikim? ar mir?, jis neatitekdavo kitiems
pagal eil? ?p?diniams, tapdavo i?mariniu (? i?d?) arba niekieno. 2 –
Pretorin? paveld?jimo teis?s sistema – sen? ir nauj? paveld?jimo teis?s
nuostat? derinimas. Pretorius savo ediktais ?auk? ir kitus ?p?dinius, ne
pirmos eil?s gimines. Jis suteikia kai kurias paveld?jimo teises kraujo
gimin?ms. Pretoriaus ediktas nustat? 4 ?aukiam? paveld?ti ?p?dini? eiles:
unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde
cognati (visi kraujo giminai?iai); unde vir aut uxor (mirusiojo
sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (r?m?si tik kognatine giminyste) –
?aukiami paveld?ti visi vyri?kosios ir moteri?kos gimin?s kognatai. 4
eil?s: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsn?
ascedentai (motina, t?vas, mo?i?t? t.t.); netikri broliai ir seserys ir j?
vaikai; kiti ?alutin?s eil?s giminai?iai.
42. Prievol?s (obligatio) samprata. Prievol?s ?alys.
Prievol? yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas
privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikr? veiksm? arba
susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teis? reikalauti i?
skolininko, kad jis ?vykdyt? savo pareig?. Pagal XII lenteli? ?statym?
skolininkas atsak? savo asmeniu. Laikui b?gant skolininko asmenin?
atsakomyb? pasikeit? turtine. Respublikos laik-piu prievol? buvo
traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievoli? apsaugai tarnavo ie?kiniai
in personam. Prievol?s objektu gal?jo b?ti ir daiktas. Ta?iau kreditorius
gali j? gr??inti tik i? skolininko. Nuo prievol?s atsiradimo prad?ios
numatytas prievol?s pasibaigimo laikas (?vykdymas). Prievol? grind?iama
?ali? lygyb?s principu. I? prad?i? prievol?s teisin?s pasekm?s lie?ia tik
tuos asmenis, kurie dalyvavo j? nustatant. V?liau imta leisti atstovavim?,
asmen? pasikeitim? prievol?je. Novacija – pasibaigimas pradin?s prievol?s,
kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir suk?rimas naujos prievol?s, kurioje
dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas b?das – cedentas, skirdamas asmen?,
kuriam nor?jo perleisti savo reikalavimo teis?, savo atstovu, ? ie?kinio
formul? ?ra?ydavo i?lyg?, kad visa tai, k? cesionarijus i?ie?kos i?
debitoriaus, jis turi teis? niekam neatsiskaitydamas ?jungti ? savo turt?.
Toks atstovas – procurator in rem suam (?galiotasis savo naudai). J?
santykiai pagr?sti pavedimo sutartimi. Teori?kai R. teis? niekada
nepripa?ino teisi? perleidimo prievol?je. Buvo teikiama tik teismin?
interes? apsauga. Ceduoti buvo leid?iama ne visas teises. Jeigu reik?jo
pradin? skolinink? pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo.
Prievoli? pus?se gali b?ti vienas ra daugiau asmen?. Vienas skolininkas
arba kreditorius gal?jo b?ti pagrindinis, kitas – ?alutinis. Keletas
kreditori? ar debitori? gal?jo tur?ti dalin? arba solidarin? teis? arba
pareig?.
43. Prievoli? atsiradimo pagrindai. Prievoli? r??ys.
Du pagrindiniai prievoli? atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir
teis?s pa?eidimai (delicta). V?liau atsirado prievol?s, kurios buvo
kilusios ne i? sutar?i? ir ne i? delikt?. Buvo vadinamos prievol?s tarsi i?
sutarties ir tarsi i? delikt?. Sutartys – svarbiausias prievoli? ?altinis.
Tai tam tikras dviej? ar daugiau subjekt? susitarimas. Pereinam?ja
sutarties forma senojoje rom?n? teis?je buvo paskolos sutartis – nexum,
aktas analogi?kas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir
sv?r?jui, jos formuluot?je jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis
atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – ?odinis susitarimas klausimo ir
atsakymo forma. Laikui b?gant, vis didesnis d?mesys kreipiamas ? ?ali?
vidin? vali?, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmenin?s atsakomyb?s,
atsak? turtu, sutartis prad?jo dalinti ? contractus (teis?s pripa?intos,
ie?kiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys joki?
sutar?i? tip? ir d?lto neturintys teisin?s galios). 4 prievoli? i? sutar?i?
tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien ?ali? susitarimo
(konsensualin? sutartis); b) jei i? daikto perdavimo (realin? sutartis); c)
jei prievol? atsiranda i?tarus ?odin? formul? (verbalin?); d) jei nustatyta
ra?ytin? forma (literalin?). Bevard?s sutartys – kurios neatitiko joki?
tip?. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvin?s
teis?s sutartimis – formalizmas jas lyd?jo visuomet. Dauguma realini? ir
konsensualini? sutar?i? priklaus? geros s??in?s sutar?i? r??iai. Sutartys
dar buvo skirstomos ? viena?ales ir dvi?ales. Sinalagmatin?s – dvi?al?s,
kuriose ?alys turi pri?in?s lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).
44. Sutar?i? galiojimo s?lygos.
Tam, kad sutartis galiot?, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam
tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas
ir ?ali? valia bei jos i?rei?kimo b?das. Dalykas – k? debitorius
?sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis? reikalauti i? jo. Dalykas
turi atitikti 4 s?lygas: a) juo negali b?ti veiksmas prie?taraujantis
teisei ir geriems papro?iams; b) jis turi b?ti ?manomas ?vykdyti; c) jis
turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi b?ti ?sipareigojimas
kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasi?ad?ti turi debitorius, o ne
kitas asmuo. Prievol?s pagrindas – artimiausias betarpi?kas tikslas, d?l
kurio sudaryta sutartis. Klasikin?je teis?je, jei sutarties pagrindas yra
netinkamas arba liko ne?vykdytas, prievol? buvo laikoma negaliojan?ia.
Sutartys, kuri? galiojimas priklaus? nuo j? pagrindo tinkamumo, vadinamos
kauzalin?mis. ?ali? valia ir jos i?rei?kimo b?dai – kadangi sutartis yra
?ali? susitarimas, negali b?ti sutarties be ?ali? valios sutapimo. D?l
valios yd? sutartis negalioja ?iais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus
?sipareigojimas, bet n?ra kreditoriaus sutikimo, i?skyrus votum – pa?adas
dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – pa?adas miestui, jei buvo
padarytas teis?tu pagrindu; 2. kai nesutampa ?ali? valios laikas; 3. kai
sutikimas n?ra rimtas, duotas juokais. Valios i?rei?kimo formos gali b?ti
?vairios. Pagrindin?s: ?odis ir ra?tas. ?ali? valios ir i?rei?kimo
sutapimas: 1) jei abiej? ?ali? valia netikusiai i?reik?ta, tai senoji R.t.
pirmenyb? atiduodavo valios i?rei?kimui; 2) jei valios i?rei?kimas
neatitinka tik vienos ?alies valios, ir kita ?alis apie tai ne?ino, tai ta
taisykl? negali b?ti bes?lygi?kai taikoma. Error (klaida) – subjekto
neteisingas suvokimas aplinkybi?, paskatinusi? j? sudaryti tam tikr?
sandor?. Klaida tur?jo teisin? reik?m?, jeigu suklydimas yra esminis: a)
error in negotio – klaida d?l sutarties esm?s – ji gali ?vykti esant
neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida d?l asmens, su kuriuo
sudaroma sutartis, tapatyb?s; c) error in corpore – klaida d?l sutarties
dalyko. 3) asmens valia sutartyje tur?jo b?ti i?reik?ta s?moningai ir
savaranki?kai, laisvai, be i?orin?s neteis?tos ?takos. 4) asmuo turi b?ti
teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – s?lygos ir terminas.
45. Prievoliu pasibaigimo budai.
Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo
jos i?silaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais
solutio rei?ke skolininko i?laisvinimas i? grandiniu, veliau – nuo
asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma.
Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas. Prievole
galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko
sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis nurodys.
Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise disponuoti
savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo. Reikalavimai: 1.
Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei kreditorius
atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz.
i?vykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan
i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise
iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4.
Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o ?aliu susitarimu –
Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu
kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai
esant tam tikroms salygoms ?ie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas
kita padengia, laikomi ivykdytais ir i?ie?kojimui priklauso tik likutis.
Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: prie?iniai, galiojantieji,
vienaru?iai, subrende, ai?kus reikalavimai. Novacija yra sutartis, kuria
egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja prievole.
Atledimas nuo skolos ?aliu susitarimu arba viena?aliu kreditoriaus veiksmu.
Buvo atliekamas imaginaria solutio – tariamas ivykdymas. Tariamojo
prievoles ivykdymo ru?is yra acceptilatio – kreditoriaus zodinis
parei?kimas, kad jis atgavo skola. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas
viename asmenyje (confusio) – dazniausia paveldejimo keliu. Prievole
pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti – jei prievoles dalykas zuvo be
skolininko kaltes, tai fizinis negalimumas ivykdyti prievole. Prievole,
kurios dalykas neimanomas, yra niekine. ?alies mirtis prievoles
nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik skolos i?
deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.
46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.
Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino
praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge
du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos i?laidos,
jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus
negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes
prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal
kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y.
artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas,
pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei.
Kalte: tycine (dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes
forma, ?iuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala.
Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas
numatyti.: culpa lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas
neatsargumas. Uz culpa lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo
atsakomybe tik tada, jei sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba
abieju ?aliu interesais. Veliau ?ios kaltes formos gavo culpa in abstracto
pavadinima. Culpa in concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode
maziau rupestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Casus
(atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be skolininko
kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos atsake tik tuo
atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.
47. Verbalines ir literalines sutartys.
Verbalines sutartys: kuriu prievoline galia atsirasdavo i? tam tikros
pasakytos zodines formules. Stipuliacija: sudaroma labai formaliai,
pilieciams -–sponsio, peregrinams – stipulatio. I? pradziu buvo priesaika,
kuria isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma labai paprasta.
Reikalavimai: 1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakimas turejo
atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visi?kai atitikti klausima;
3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai. Stipuliacines prievoles buvo
grieztai viena?ales: kreditorius tik kreditorius, skolininkas –
skolininkas. Tai grieztoji teise. Veliau pradejo sudaryneti ra?ytini
dokumenta – cautio. Sudetingos stipuliacijos formos: galejo dalyvauti ne
tik du, bet ir daugiau asmenu,t.y. buvo leidziamas bendrininkavimas.
Korealinis bendrininkavimas: toks atvejis, kai keli asmenys yra
kreditoriais vienoje prievoleje, ir kiekvienas i? ju turi savaranki?ko
kreditoriaus teise. Visos skolos sumokejimas vienam kreditoriui
panaikindavo kitu reikalavimus. Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai.
Solidarines prievoles: vieno solidarinio ie?kovo parei?kimas nenaikino kitu
kreditoriu teises i ie?kini. Akcesorinis bendrininkavimas: santykiai,
kuriuse asmuo, norintis dalyvauti prievoleje kaip pagrindinis subjektas,
pageidauja pritraukti kita subjekta tik kaip papildoma, pagalbini
bendrininka. ?iuo atveju tokio antrojo subjekto teise arba pareiga bus tik
pagrindinio subjekto teises (pareigos) papildymas (accessorium).
Kreditoriaus puseje – adstipulatio. Skolininko – adpromissio. Liberalines
sutartys. Prievole atsiranda ne i? paprasto susitarimo, o i? ra?ytines
formos susitarimo. Prievoles i? literaliniu sutarciu buvo viena?ales,
formalios ir abstrakcios. Literaline sutartimi galima buvo ivykdyti
novacija, nustatyti nauja prievole, pvz. kredita. Literaline sutartimi
budavo apiforminamos tik pinigines prievoles. Privalumas: ja gali sudaryti
ne vienoje vietoje esancios ?alys, taip pat ir nebyliai. Taikoma tik
romenams.
48. Realines ir konsensualines sutartys.
Realines sutartys: kuriu galiojimui nepakanka paprasto ?aliu susitarymo,
reikalaujama, kad butu fakti?kai perduotas daiktas. 4 ru?ys: paskolos
(mutuum): viena ?alis (kreditorius) duoda kitai ?aliai (skolininkui)
nuosavyben tam tikra suma (kieki) pinigu, o skolininkas isipareigoja,
suejus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrazinti
kreditoriui toki pat kieki pinigu arba tokiu paciu daiktu. Seniausia
sutarciu ru?is. Panaudos sutartis: commodatum -–vienas asmuo – komodantas
perduoda kitam tam tikra daikta laikinam neatlygintinam naudojimui.
Pasaugos sutartis: pagal ja vienas asmuo deponentas perduoda kitam daikta
saugojimui. Ikeitimo sutartis (pignus): viena i? daiktiniu teisiu, taciau
tarp ikaito gavejo ir davejo sukurdavo ir tam tikrus prievolinius
santykius. Konsesualines sutartys: sudaromos paprastu neformaliu
susitarimu. Pirkimas-pardavimas (emptio-venditio): i?kildavo daiktines
nuosavybes teises perdavimo aktas, o susitarimas del daikto pardavimo
jokios reik?mes neturejo. Pagrindiniai elementai: pirkimo-pardavimo dalykas
ir kaina. Sutartis yra dvi?ale. Nuomos sutartis: 1. daiktu nuoma: viena
?alis isipareigoja perduoti daikta naudojimuisi kitai ?aliai, o ?i moketi
nuomos mokesti. 2. darbo jegos samdos sutartis: vienas laisvas zmogus
patenka kito dispozicijon, t.y. uz nustatyta atlyginima tam tikram laikui
parduoda savo darbo jega. 3. rangos sutartis: vienas asmuo isipareigoja uz
nustatyta atlyginima atlikti kito asmens naudai tam tikra darba. Bendroves
sutartis: ukininkavimas bendrai: a) pilnoji, tokiai bendrovei priklause
visas jos nariu turtas, net igytas atsitiktinai; b) ribota bendrove,
priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c) susitarimas,
kuriuo steigiama tam tikrai ekonomines veiklos sriciai; d) laikina
bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo sutartis (mandatum): vienas
asmuo paveda kitam koki nors viena ar kelis veiksmus. Yra neatlygintina.
Bevardes sutartys: prievoles i? ju atsirasdavo tik tada, kada viena i?
?aliu savo prievole ivykdydavo.
49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.
Priklausomai nuo prievoliu atsiradimo priezasties jas imta skirstyti i
sutartis ir deliktus. Taciau visi prievoliniai santykiai netilpo i ?ias
savokas. Postklasikiniame laikotarpyje ?ias prievoles imta vadinti
obligationes quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas elgesys, taciau
skirtingai nuo sutarciu, cia nebuvo i?reik?tos abieju ?aliu valios. ?iu
prievoliu atsiradimo pagrindas buvo arba viena?alis sandoris arba kiti
faktai, kuriu negalima laikyti sutartimi. 3 grupes: svetimu reikalu
tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio): atsirasdavo, kai kuris nors
asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu savo valia atlikdavo
pastarojo naudai tam tikrus veiksmus. Prievole, atsirandanti i? ?iu
santykiu, buvo prakti?kai tapati prievolei, atsirandanciai i? pavedimo
sutarties, butent i? cia jos quasi-sutartinis pobudis. Negatorium gestio
teisinio santykio atsiradimui turejo buti salygos: a) atlikdamas tam tikrus
veiksmus, gestorius tai daro siekdamas sutvarkyti svetimus reikalus; b)
veiksmu turi buti siekiama pozityvaus tikslo; c) atitinkami veiksmai yra
galimi, kai ju atlikimas neprie?tarauja suinteresuoto asmens valiai ir jei
jis pats negali pasirupinti savo reikalais; d) reikalu tvarkimas
neatlygintinas. Prievoles i? nepagristo praturtejimo (condictio): tais
atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtedavo kito asmens
saskaita, tai tokiu budu igytas turtas turejo buti grazintas asmeniui,
kurio saskaita buvo praturteta. Cia yra pana?umas i paskolos sutarti. a)
condictio indebiti – ie?kinys, suteikiamas asmeniui, sumokejusiam
neegzistuojancia skola, sumokejus skola, kuria privalejo sumoketi kitas
asmuo arba, kai skola turejo buti sumoketa kitam asmeniui. Kad ie?kinys
butu patenkintas, reikejo salygu: - asmuo, atliekantis veiksmus, tai dare
manydamas, jog egzistuoja prievole; - priimantis prievole asmuo turejo
manyti, jog prievole tikrai egzistuoja ir kad jis turi teise reikalauti tu
veiksmu atlikimo; - jei praturtejes asmuo veike nesaziningai, jis privalejo
visi?kai atlyginti zala, o jeigu saziningai, tik pacia praturtejimo suma;
b) condictio causa data non secuta – ie?kinys, kuriuo siekiama susigrazinti
turta perduota treciajam asmeniui, tikintis prie?prie?inio veiksmo, kuris
nebuvo atliktas; c) condictio ob iniustam causam – ie?kinys del sugrazinimo
turto, perduoto turint istatymui ar moralei prie?inga tiksla. Bendrija
(communio): Communio galejo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro
tikslo. Tokia turtine bendrija sukeldavo ne tik turtinius, bet ir
prievolinius santykius tarp bendrasavininku.
50. Prievoles i? deliktu ir tarytum i? deliktu (obligationes quasi ex
delicto)
Delicta privata – veiklos, pazeidziancios atskiro asmens ar asmenu grupes
interesus. Deliktas sukeldavo ne bausme, o prievole sumoketi
nukentejusiajam bauda arba bent atlyginti nuostolius. Kiekvienas deliktas
turejo tris elementus: objektyvi zala asmeniui; asmens, ivykdziusio
delikta, kalte; objektyvioji teise turejo atlikta veikla pripazinti
deliktu. Romenai nesuformavo bendros deliktu savokos, o nustate konkrecias
ju ru?is: 1. Furtum (vagyste) – tycinis daikto, jo valdymo ar naudojimo
paemimas turint tiksla gauti nauda. 2. Iniuria (asmenine skriauda) –
membrum ruptum – suzalojimas, sukeles dalies kuno netekima; os fractum –
vidaus kaulu suzalojimas; veiksmai, kuriais yra pazeidziama kuno
neliecianybe. 3. Damnum iniuria datum (neteisetas svetimo daikto
sugadinimas) – reikalavimai: a) zala turejo atsirasti del tiesioginio
poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti realiai sugadintas; c) zala turejo
atsirasti del veiksmu; d) zala turejo atsirasti del prie?ingu teisei
veiksmu. Pretorineje teiseje buvo garantuojamas prakti?kai bet kokios
zalos, padarytos tycia svetimam daiktui, atlyginimas. 4. Pretorines teises
deliktai – rapina (ple?imas); metus (grasinimas), dolus (apgaule). ?i
sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto savoka, bet atskirais
ju tipais. Vis delto, deka actio doli ir actio in factum romenu teise
visi?kai patenkino savo visuomenes poreikius. Obligationes quasi ex delicto
– prievoles, kilusios i? teisei prie?ingu veiksmu, nepatekusiu i deliktu
sara?a. Pagrindines ru?ys: a) iudex litem suam fecit (teisejas padaro
procesa savu) – teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima, kai
del to buvo padaryta materiali zala vienai i? ginco ?aliu. Ie?kini turejo
teise pareik?ti ?alis, kuriai buvo padaryta zala, o jo tikslas – pilnas
zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis – jei i? namo budavo kas
nors i?pilama ar i?metama ir del to treciajam asmeniui atsirasdavo zala, uz
ja atsakydavo ?io namo savininkas; c) actio de positis et suspensis – bet
kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma, pretorius suteikdavo actio
popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta,
?eimininko atzvilgiu; d) atsakomybe nautarum (laivo savininko), cauponum
(vie?bucio savininko), stabularum (nakvynes namu ?eimininko) uz savo tarnu
apgaules ir vagystes. ?iuo atveju nukentejusiems asmenims buvo i?ie?koma
dviguba daikto verte.